Original subtitles

subtitrai.net

– Už durų sklinda raminantys garsai.

Dėl susidūrimų su žmonėmis,

visame pasaulyje kasmet našlaičiais lieka tūkstančiai rudųjų lokių jauniklių.

Tikėjausi, kad bus didesni.

Laimė, egzistuoja nuostabi vieta, kur tokiems lokiukams suteikiamas antras šansas.

Aš – Gordonas Buchananas. Atvykau į Rusijos laukymę padėti biologų šeimai

reabilituoti ir į laisvę grąžinti 6 našlaičius.

Jam puikiai sekasi!

Lokiukus grąžinti į laisvę turime vos per 9 mėn.

Šiuo laikotarpiu jie labai pažeidžiami.

Viskas motiną praradusio mažylio nenaudai.

Privalome paruošti juos laukiniam lokių gyvenimui.

Negalima per daug išlepinti.

Bet ar žmonės pajėgūs užauginti šiuos stambius plėšrūnus?

Besikasantis lokiukas apimtas ekstazės.

Ar jie išgyvens laisvėje be motinos?

– Rusija – didžiausia pasaulio šalis,

kurioje gyvena dauguma planetos rudųjų lokių –

Rusijos grizlių.

Šalyje šių lokių daugiau kaip 100 tūkst.

Jiems reikia milžiniškos, iki 4000 kv. km dydžio teritorijos.

Todėl nekeista, kad lokiai ir žmonės ne visada pasidalina kaimynyste.

Iškirstuose miškų plotuose kuriasi kaimeliai.

Taip tarp šių stambių plėšrūnų ir žmonių kyla nesantaika.

Lokiai į žmonių brovimąsi reaguoja jautriai.

Kasmet, išvarius urvuose lindėjusias motinas lokes, nukenčia šimtai jauniklių.

– Važiuoju į už 9 val. į šiaurės vakarus nuo Maskvos nutolusį Bubonicų kaimelį

pas nuostabią lokiukus reabilituojančią šeimą.

Tikiuosi išsiaiškinti, ar įmanoma išgelbėtą našlaitį jauniklį

sėkmingai ir saugiai grąžinti į laisvę.

– Vasaris. Išgelbėti 6 lokiukai.

Man suteikta neįkainojama galimybė padėti juos reabilituoti ir grąžinti į laisvę.

Šiai prieglaudai vadovauja biologų Pažetnovų šeima.

Sveika, Katia. – Sveikas!

– Pataikiau ten, kur reikia. Katia Pažetnov jau reabilitavo beveik 100 lokiukų.

Ji ‒ visame pasaulyje garsi ekspertė. Labai malonu susipažinti!

– Labai džiaugiuosi čia būdamas. – Eime, reikia pagirdyti lokiukus.

– Našlaičiai miega medinėse dėžėse, sukaltose atkartojant jų guolius laisvėje.

Jaučiuosi tarsi Juros periodo parke ‒ iš dėžių sklinda nežemiški garsai,

o atidaręs dėžę, manydamas, kad rasi velociraptorių, išvysti nepaprastai mielą mažylį.

Jie panašūs į mažus vaikus: kai vaikams ko nors reikia, jie pradeda zirzti.

Lokiukai nori ėsti, todėl ir triukšmauja ‒ šie mažyliai išalko.

Nors jaunikliai cypauja, turime šnabždėti, kad nepriprastų prie žmonių balsų.

– Dabar paruošime pienelio.

– Lokiukai geria specialų mišinuką, primenantį labai riebią grietinę.

Nukelia į praeitį.

Reabilitacijos centre išmokau, kad juos būtina girdyti 12 kartų per dieną.

– Prilaikyk, nes bandys ištrūkti.

– Gerk, bičiuli.

Trūksta žodžių.

Tikėjausi, kad jie bus didesni.

Anksčiau matyti lokiai buvo didžiuliai, o šie jaunikliai ‒ visai mažyčiai.

Pienas dingsta akimirksniu.

Nespėji nė susivokti, kaip nelieka 110 ml.

Neįprastas reginys.

– 5 sav. jaunikliai sveria mažiau už cukraus maišą.

Gimę akli, jie ką tik pirmą kartą išvydo pasaulį. Būrelį sudaro 3 broliukų poros.

– Paša su Slava rasti šiukšlių konteineryje prie Maskvos.

Įtariama, kad jų motiną nužudė brakonieriai.

– Tolią ir Tiomą rado Sankt Peterburge, dėžutėje prie veterinarijos klinikos.

– O Ženią su Žora perdavė jų mamą netyčia nubaidę medkirčiai.

Gyvenimo pradžioje jaunikliai labai pažeidžiami.

Tik pusė sulaukia brandos.

Dėl to, seksime jų raidą po kiekvieno pamaitinimo.

Pirmiausia lokiukai turi išmokti ropoti. Kai kurie jau juda.

Ant kilimo įsikūręs nedidukas darželis, kur galima šiek tiek pajudėti.

Mums pasitaikė reta proga išvysti lokiukus tokio amžiaus, kai įprastai jie dar lindi urve.

Esu tikras, kad bent jau kol kas neįgudusi akis nė nesuprastų, kad čia ‒ lokiukai.

Ausytės susiraukšlėjusios, o proporcijos neprimena lokio.

Pamatęs snukutį pamanytum, kad čia ‒ šuniukas arba paršiukas.

Nors mažyliai dar tik pradeda ropoti, juos grąžinti į laisvę ketinama jau po 9 mėn.

Kaip, po paraliais, šie padarėliai dar nesibaigus metams išmoks gyventi savarankiškai?

Skamba neįtikėtinai.

Laisvėje jaunikliai su motinomis lieka iki 2,5 m.

Tačiau Pažetnovai sukūrė išskirtinę reabilitacijos sistemą,

padedančią lokiukams savarankiškais tapti gerokai greičiau.

Ji paremta laisvėje gyvenančiųjų raida ir skirstoma į 3 pagrindinius etapus.

– 1 etapas: gyvenimas jaunikliams guolį atstojančioje troboje.

Mažyliais bus rūpinamasi visą parą, kaip laisvėje tai darytų jų motina.

Po kelių mėnesių prasidės 2 etapas –

Kol padedu reabilituoti, gyvensiu su šia šeima.

Prisijungsiu prie Katios vyro Sergejaus ir jų sūnaus Vasios,

kaip man sakė, tradicinei rusiškai vakarienei.

Labas vakaras. – Labas.

– Sveikas, Gordonai.

– Kaip sveikintis rusiškai? „Dobroj noči“? – Dobryj večer.

– Dobryj večer? – Dobryj večer.

– Dobryj večer. Labas vakaras. Mes, škotai, kepsninę į lauką išnešame tik vasarą,

bet, regis, išmoksiu kažko naujo – vištieną čirškinti sniego apsupty.

Džiaugiuosi, kad valgysime ne lauke. Šiąnakt spustels 20 oC šaltis.

Atrodo labai skaniai. – Gordonai, gal taurelę degtinės?

– Na, gerai, jei jau esu Rusijoje, elgsiuosi kaip tikras rusas.

Dėkoju, kad pasikvietėte į savo namus. Gurkšnoti ar...?

– Da dna. – Da dna?

– Iki dugno.

– Labai skani.

Lokiukus reabilituoja jau trečia Pažetnovų šeimos karta.

Užsiimti šia veikla 9 deš. vid. pradėjo Sergejaus tėvas Valentinas.

Nuo tada ši biologų šeima reabilitavo daugiau našlaičių lokiukų nei kas kitas visame pasaulyje.

Jie kasmet išgelbsti vidutiniškai 10 jauniklių.

– Neturime atostogų ar laisvų savaitgalių, bet užtat dirbame drauge, visa trijulė.

Mes – kaip darniai veikiantis mechanizmas, kaip organizmas...

– Kaip gerai suderintas laikrodis. – Taip, kaip laikrodukas.

– Kas verčia metai iš metų daryti tą patį per tą patį?

– Žmonės apiplėšinėja gamtą: ją niokoja,

kenkia laukinei gyvūnijai ir augalijai ‒ medžiams ir kitiems augalams, gėlėms.

Augindami našlaičius lokiukus, atsilyginame už pasauliui padarytą blogį.

– Tartum savotiška padėka. – Taip.

– Siūlau tostą už mūsų 6 lokiukus. – Jų gyvybės mūsų rankose, Jūsų irgi...

– Padedančiose rankose. – Taip, padedančiose rankose.

– 10 val. vakaro. Nors nemiegojau jau 14 val., manęs laukia pirma naktinė pamaina.

Laukinėje gamtoje motina lokė miega kartu su mažyliais, kad jiems išalkus pažindytų.

Siekiant atkartoti tokią priežiūrą, naktį praleisiu greta našlaičių kambario.

Čia ir miegosiu?

– Taip, šis kambariukas skirtas maitinančiam lokiukus.

Gal pavyks pamiegoti, tiksliau, pailsėti kelias valandas, mat juos reikia labai dažnai šerti.

– Gerai.

Puiku, tobula.

– Iki rytojaus. Labos nakties. – Ačiū.

Žadintuvo galiu nestatyti, tikrai išgirsiu jų spygavimą.

Taigi varpų mane pažadinti neprireiks.

Užplūsta prisiminimai iš laikų, kai maži buvo mano paties vaikai.

Regis, žengiu jau pažįstamu keliu.

Apie vidunaktį, nusnaudus vos porą valandų, išalkę našlaičiai pabunda.

Mažiausias Paša – balsingiausias iš visų.

Lokiukai atsivedami per žiemos miegą, tad iš motinos reikalaudami pieno, dažnai cypauja.

Motinos lokės darbas žindymu nesibaigia.

Mėgdžioju, ką guolyje darytų mažylių motina.

Skirtumas tik toks, kad aš apvalau, o ji nuplautų liežuviu.

Jų kailiukas privalo būti švarus.

Kiekvienas plaukas sulaiko šilumą, todėl jie nesušąla.

Kol visus našlaičius pagirdau, apvalau ir paguldau miegoti, ateina 1:30 val. nakties.

5 val. ryto jie vėl išalksta.

Rusijos rudieji lokiai aktyviausi temstant ir auštant. Šiomis valandomis jie rėkia garsiausiai.

Ant kilimo našlaičiai trykšta energija. Tik vienas nejuda taip kaip kiti.

Stambiausiam jaunikliui, Žorai, ropoti nesiseka.

Nerimauji dėl jo? – Taip.

– Ar tai neįprasta?

Jis turėtų būti labiau išsivystęs? – Jis labai stambus, bet letenėlės silpnos.

– Manoma, kad prieš išgelbstint, Žora porą dienų neėdė.

Gali būti, kad badavimas sulėtino jo raidą.

Katia su tuo jau yra susidūrusi.

Katia jį masažuoja, deda letenėles taip, kaip šios turėtų būti.

Norime matyti visų mažylių pažangą.

Vargu, ar laisvėje toks lokiukas kaip Žora išgyventų.

Šeima iš patirties gali pasakyti,

kad jei lokiukas per kelias savaites nepasitaisys, likusį gyvenimą praleis nelaisvėje.

– Lokiukams jau 6 sav. Laikas pasisverti.

Augantis svoris – svarbus bendrą lokiuko sveikatą atskleidžiantis rodiklis.

Paša išlieka mažiausias, bet auga gerai.

200 g per parą. Įspūdinga.

Gyvūnui, sveriančiam vos porą kilogramų, kasdien priaugti po 200 g yra tikrai daug.

Sunkėja ir Žora.

Jis stambiausias? – Taip, stambiausias.

– 3 kg sveriantis Žora pirmauja svoriu. Tačiau nerimą kelia jo vangumas.

Kiti mažyliai jau pradeda laipioti.

Natūralioje aplinkoje šį svarbų įgūdį lokiukai išsiugdo guolyje, tverdamiesi į šakas ir šaknis.

Kad galėtų praktikuotis, jiems prireiks mūsų pagalbos.

Sukalsime medines laipynes.

– Puiku. – Taip, tvirtėja.

Labai geras jausmas, kai esi naudingas, gali padėti. Laipynės prisidės prie jų pažangos.

Čia tas pats, kas sukalti savo vaikams namelį medyje; tiesa, maniškiai juo nesinaudojo.

O lokiukai laipynes tikrai naudos.

Keliam? – Bandom.

– Atsargiai. – Puiku. Gerai.

– Nuo šiol pulkelis prie laipynių kasdien praleis iki pusės paros.

Pažetnovai pastebėjo, kad būdami drauge, lokiukai laipioti išmoksta greičiau.

– Kovas. Tačiau nors kalendorius jau skelbia pavasario pradžią,

vidutinė dienos temperatūra vos 5 oC šalčio.

– Jaunikliams 8 sav.

Didžioji pulkelio dalis jau karstosi ir vaikšto.

Tik Žora dar tiek nesutvirtėjo, kad išlaikytų savo kūno svorį.

Į laipynių rėmą jis tik ramstosi.

Nepadeda ir tai, kad su kiekviena diena jis vis sunkesnis.

Šioje vystymosi stadijoje lokiukai per savaitę priauga po 2 kg.

Per tokį trumpą laiką, jie auga beprotišku tempu,

stebindami ne tik dydžiu, bet ir išsivysčiusia uosle.

Manoma, kad ji 7 kartus jautresnė už šuns.

Nauja juslė skatina tyrinėti aplinką.

O girdant, tenka valdyti minią.

Jaučiuosi tarsi dirbčiau mielų lokiukų bare.

Vos tik baras atsidaro, prie jo nusidriekia klientų eilė.

Ko norėtum? Kaip visada?

Ponuli, atrodo, gėrei. Regis, esi išgėręs.

Sprendžiant iš būklės, gėrėte abu. Užuodžiu pieną. Jus išduoda ir akys.

Kai našlaičius prieš porą mėnesių išvydau pirmąkart, jie dar nebuvo panašūs,

bet dabar – iš akies traukti lokiukai.

Snukučiai apvalesni, ausytės nebesusirietusios, be to, proporcingesnė galva.

Jaunikliams augant, juos vis sunkiau žindyti iš buteliuko.

Kiek paūgėjusius mažylius Pažetnovai bando šerti iš dubenėlių.

Našlaičiai turės priprasti prie kieto ėdesio.

Kas čia?

– Manų košė. – Manų košė.

Katia ruošia praturtintą manų košę, kurioje gausu svarbiausių maisto medžiagų.

– Na?

– Labai saldi. – Ji iš tikrųjų labai saldi.

– Tokią mielai šveisčiau ir pats.

Kad būtų lengviau pereiti nuo buteliuko prie dubenėlio, pirmus kartus košė praskiedžiama.

Mudu su Katia vienu kartu šersime vieną lokiuką,

mat mokytis ėsti iš dubenėlio mažyliams pavojinga.

Per giliai kyštelėję nosį ir netyčia įkvėpę ėdesio,

jie gali susirgti plaučių uždegimu, galinčiu baigtis mirtimi.

Pradedame nuo Žoros – stambiausio, bet menkiausiai išsivysčiusio jauniklio.

– Tik nedaug.

Užteks.

– Mūsų tikslas, kad Žora dubenėlį susietų su ėdesiu.

Todėl, prieš padėdami ant grindų, leidžiame paragauti.

– Per daug. – Atsiprašau.

– Pabandykime padėti ant grindų.

– Pavyko puikiai. Geriau nei tikėjomės.

Žorai sekasi neįtikėtinai gerai. Dėl jo jaudinomės labiausiai,

o pažvelkite į jį dabar ‒ stovi ant galinių kojyčių, užpakaliukas pakeltas, galvytė palenkta.

Jis greitai įgudo ėsti iš dubenėlio.

Nors Žora vystosi lėčiau už kitus,

pirmasis išmoko ėsti iš dubenėlio ir po truputį pradeda vaikščioti.

Dar šiek tiek netvirtai,

bet slidžios grindys nėra tinkamiausias paviršius sugebėjimams demonstruoti.

Pagaliau atėjo ilgai lauktas momentas.

Pamačius, kad Žora vaikšto, nuo širdies nusirito akmuo.

Tačiau nėra kada švęsti – laukia dar 5 alkani lokiukai.

Misti iš dubenėlio įpranta ir kiti našlaičiai.

Galite įsivaizduoti, kiek atjunkant mažylius pridrabstoma.

80 proc. pieno keliauja į pilvukus, o 20 proc. ‒ kur tik pakliūva.

Našlaičiai šį svarbų reabilitacijos išbandymą išlaikė.

Nuo šiol iš buteliukų jų nebegirdysime ‒ 3 kartus per dieną kirs košę.

Na ką, saldžių sapnų.

Visi vystosi taip sparčiai, kad sunku patikėti, jog juos atsivedė vos prieš 2 mėn.

– Balandis. Dėl šalto oro fronto, temperatūra laikosi žemiau 0 oC.

– Jaunikliai 10 sav.

Jiems kalasi dantukai, kurių turi 42 ‒ 10 daugiau nei žmonės.

Malšindami dygstančių dantų keliamą skausmą, jie graužia viską, ką randa, net kameras.

Augdami natūraliomis sąlygomis,

lokiukai su motina dabar paliktų urvą ir trauktų ieškoti ėdesio.

Imituodami išlindimą iš guolio, našlaičius pirmą kartą išnešime į lauką.

Pažetnovai specialiai našlaičiams jaunikliams aptvėrė 13 000 kv. m dydžio miško teritoriją.

Joje mažyliams nauju guoliu taps ši trobelė,

kurios durims atsivėrus smalsuoliai galės tyrinėti supantį mišką.

Tai svarbiausias reabilitacijos etapas.

Per jį našlaičiai išmoks prisitaikyti laukinėje gamtoje.

Nuo šiol su jais kontaktuosime vis mažiau, bet vis dar prižiūrėsime.

Lokiukus stebėsime per atstumą. Pritvirtinsiu vaizdo kameras.

Mažylių veiklą filmuosime iš už kokių 20, 30 m.

Dar vieną kamerą nunešiu kitapus, ten nesimatys laidų.

Štai ir lokiukų namelis.

Laisvėje 6 svetimi lokiukai kartu niekada negyventų, bet drauge jie ne šiaip.

Pažetnovai pastebėjo, kad norint išlikti,

motinas praradusiems našlaičiams reikia sukurti savo šeimą.

O tam vienas jauniklis turi tapti lyderiu.

Dar reikės paderinti, bet padėtis labai gera, galime matyti trobelės vidų.

Kuris lokiukas narsiausias, pamatysime iškart, vos tik kuris nors žengs ant sniego.

Kamera parodys, kuris drąsiausias.

Sureguliavus kameras, metas į naujus namus atgabenti jauniklius.

Deja, šeriant paskutinį kartą prieš perkėlimą, iškyla bėda.

Mažiausias našlaitis Paša nebevaldo kojyčių.

Išsiskėtė tarsi jūrų žvaigždė.

Lupasi kelių ir užpakalinių letenėlių oda.

Laisvėje išlindę iš urvo tokie jaunikliai kaip Paša motinos sekti negalėtų.

Pažetnovai to dar nėra matę.

Kojytes tepsime antibakteriniu kremu, bet žaizdoms išgyti reikės laiko.

Darosi neramu, nes vos užpurškus kremo, mažylis pradės šliaužioti ir kremas nusivalys.

Toks užburtas ratas viską tik pablogins.

Matyti, kaip lėtai gyvūnas vystosi, yra sunku,

bet kaip jis fiziškai žalojasi ‒ tiesiog nepakeliama.

Į aptvarą jaunikliams reikia persikelti jau šiandien,

deja, Paša lauke jokiu būdu neišgyvens.

Tarp jauniklių atsirado raidos skirtumų, ypač jaudinuosi dėl Pašos. Jis pateko į bėdą.

Užtenka palyginti jį su, tarkim, Žora,

kuris kuo puikiausiai kerta iš dubenėlio ir tikrai greit juda.

Pašai iki jo toli. Jauniklius, matyt, teks išskirti.

Išardyti būrelį neramu. Tačiau vieno Pašos palikti negalima.

Nuspręsta, kad jam draugiją palaikys broliukas Slava.

Taip abu patirs mažiau streso.

Ketveriukei laikas iškeliauti.

Aptvaras vos už 1 km.

Iki šiol jaunikliams buvo pažįstamas tik šiltos trobos vidus ir mūsų globa.

Dabar jiems teks išmokti išgyventi laukinėje gamtoje.

Sveiki, bičiuliai.

Gerai...

Keista juos čia palikti.

Atrodo neteisinga, nors jiems tai išeis tik į naudą.

Našlaičiai pernakvos naujame guolyje,

o rytoj, atvėrus duris, pirmą kartą gyvenime išvys išorinį pasaulį.

7 val. ryto. Nekantrauju pamatyti, kaip laikosi mažyliai.

Kad išėjimas iš guolio būtų kuo panašesnis į natūralų,

lokiukams nevalia matyti, kaip atidarau duris.

Kol kas nė vieno nematyti, padidinsiu.

Štai ir jaunikliai. Matau 3 lokiukus,

gulinčius toliau nuo durų, už maždaug 2 m nuo galinės trobelės sienos.

Pažiūrėkime, ką parodys viduje įtaisyta kamera. Nagi, kur jūs?

Kur pasislėpėte?

Matau.

Lokiukams suteikėme tokias pat sąlygas, kaip motina lokė, atvėrusi urvo angą.

Ji jų neišmeta, leidžia atžaloms apsispręsti, ar šie jau pasirengę.

Tik pažvelkit.

Ženia tiesiai ant slenksčio.

Pirmąkart per ištiestą pėdą nuo išorinio pasaulio.

Keliskart įkvėpė ir mažumėlę atsitraukė nuo durų.

Pirmyn, drauguži, išeik.

Ženia yra Žoros broliukas.

Antras pagal dydį būry ir, panašu, drąsiausias.

Išeina. Viena pėda sniege.

Tokiu metų laiku šioje pasaulio dalyje į sniegą žvelgiama kaip į duotybę.

O štai šis lokiukas jį letenėlėmis palietė pirmą sykį gyvenime.

Pirmas iš guolio leteną iškelia našlaitis Ženia.

Ar jis taps būrio vadu?

Koks drąsuolis.

Ženia jau spėjo išbandyti vieną išgyvenimui reikalingą triuką ‒

kad numalšintų troškulį, lokiai laižo sniegą.

Tapome liudininkais, kaip lokiukas pirmą kartą paragauja laisvės.

Šaunuolis. Šaunuolis, Ženia.

Kartais iš guolio jaunikliai išlenda tik po kelių dienų, mat kaupia drąsą.

Ženios pirmi žingsneliai gali įkvėpti kitus.

– Lokiukams 12 sav.

Jau visi išlindo iš guolio.

Sulaukusius tokio amžiaus, motina juos vestųsi į mišką.

Pažetnovai pastebėjo, kad našlaičiai seka narsiausiu jaunikliu.

Šiame būrelyje galimi 2 vadai: Žora ir jo broliukas Ženia.

Vadovauti gali tik vienas.

Labiausiai apledėjusioje vietoje surengė bokso varžybas.

Baltu dryžiu paženklintas Ženia visada išsiskirdavo ‒ šis jauniklis labai savimi pasitiki

ir yra pranašesnis už lėčiau besivystantį broliuką Žorą.

Draugiškai besirungiančius kovotojus saugo storas kailis.

Tačiau nuo aštrių dantų ir nagų smarkiai kliūva.

Pasirodo pergalę išplėšęs broliukas.

Nepaisant visų sunkumų, nauju būrio vadu tapo Žora.

Jis įsidrąsino patyrinėti toliau nuo guolio esančias apylinkes, o kiti jį seka.

Voros priekyje Žora,

o Ženia – gale.

Pirmą dieną atvėrus guolį, akivaizdžiai pirmavo Ženia, bet Žora jį pralenkė.

Nuostabu, kad Žora, iš pradžių nepajėgęs net vaikščioti, dabar yra narsiausias būryje.

Vos po savaitės aptvare Žora su kitais gerokai sustiprėjo.

O štai Paša su Slava vis dar įkalinti viduje.

Jeigu artimiausiu metu nepadarys pažangos, bijau, kad visą gyvenimą liks nelaisvėje.

Paša su Slava nuo kitų jauniklių stipriai skiriasi, atrodo, kad tarp jų atsivėrė praraja.

Nors Pašos žaizdos dar neužgijo, jos bent nekraujuoja.

Lokiukas pradeda remtis užpakalinėmis kojytėmis.

Prieš tai jos buvo išsiskėtusios kaip jūrų žvaigždė,

o dabar arčiau viena kitos, pakištos po kūneliu, lokiukas ant jų stojasi.

Tikiuosi, kad per kelias dienas mažius gerokai pasitaisys,

o sustiprėjus galinėmis kojytėmis, žaizdos visiškai užgis.

Jei Paša ir toliau sparčiai sveiks, jį su broliuku Slava netrukus galėsime perkelti į aptvarą.

Balandžio vidurys atneša ilgai lauktą tirpsmą.

Pirmą kartą per 6 mėn. temperatūra pakilo aukščiau 0 oC.

Paša su Slava galiausiai prisijungia prie esančių lauke.

Visas šešetukas ir vėl kartu, kaip ir turėtų būti.

Jaunikliai tęs kelionę drauge. Nesinori matyti, kad kažkuris atsiliktų.

Dabar jie gali dūkti, laipioti, netgi mokytis vienas iš kito.

– Gegužę dienos temperatūra šokteli iki 20,5 oC.

Atšilus, išlenda uodai.

– Jaunikliams 4 mėn.

Jie sveria apie 10 kg ‒ 20 kartų daugiau, nei ką tik išvydę pasaulį.

Kad nesustotų augti, lokiukai ėdesio ieškosi toliau nuo guolio.

Kai suaugs, 89 proc. kalorijų gaus iš augalų.

Ėdesio paieškos jaunikliams užtrunka iki 12 val. per dieną.

Vis dar vadovauja Žora.

Paša išlieka mažiausias. Jo kojos visiškai išgijo, bet mažylis visada būrio gale.

Jam sunku pasivyti besikarstančius bičiulius.

Rudųjų lokių nagai lenkti, kad galėtų įsitverti į medį.

Gebėjimas karstytis padeda pasprukti nuo plėšrūnų.

Jaunikliai tampa profesionaliais laipiotojais, tik štai Pašai stinga pasitikėjimo.

Užsikoręs vos porą metrų, jis sustoja ir suakmenėja.

Pašai reikia lipti aukščiau ‒ taip žemai jį nesunkiai pasieks bet koks plėšrūnas.

Našlaitis atsargiai ropščiasi viršun,

tikrindamas, ar šakelės atlaikys jo svorį.

Jei suklys, iš 15 m aukščio nudribs ant miško paklotės.

Kiti jaunikliai jau medžio viršūnėje.

Sutelkęs dėmesį į draugus, Paša baimę įveikia ir užsikabaroja į 30 m aukštį.

Įkvėptas bičiulių, Paša galiausiai išmoko laipioti.

Regis, pradedu įminti Pažetnovų reabilitacijos sistemos paslaptį.

Lokiukai vienas kitam padeda išsiugdyti išlikimui reikalingus įgūdžius.

Jie drauge karstosi,

o netrukus, atvėrus šio didelio aptvaro vartus, galės paragauti tikros laisvės.

Tada jų lauks didysis išbandymas.

Čia našlaičiai tik mokosi išlikimo pagrindų,

o miške, už tvoros, sužinos, ką iš tikrųjų reiškia būti lokiais.

– Kitoje serijoje matysite,

kaip jaunikliai išeina iš aptvaro ir pradeda gyventi kaip visi laukiniai lokiai.

Negalima per daug išlepinti. Lokiukams reikia išmokti išgyventi patiems.

Tikimės, kad jie išsikapstys. Tik Pašai sunkiai sekasi priaugti svorio.

Ar jaunikliai spės išsiugdyti išlikimui reikalingus įgūdžius?

Tą rąstą tiesiogine prasme verčia šipuliais.

Tekstą vertė Irma Milevičiūtė Subtitruota LRT

subtitrai.net